Aš ir mano medis

 

 

ŠIANDIEN

Stoviu čia, šešėlyje, matau šviesų ir gražų horizontą. Ką tik vėl patekėjo saulė. Vėl taip pat galingai, kaip tai darė daugiau nei 14 500 dienų. Įdomu ar ji buvo ir anksčiau ar atsirado tada, kai atsiradau ir aš? Niekada jos šito neklausiau.

Man šalta. Nors mačiau daug žiemų, bet jaučiu, kad šį kartą man tiesiog per šalta. Nors šiandien pavasaris. Norėčiau ten eiti, už horizonto, dar rasčiau jėgų. GAL rasčiau jėgų… Bet jis nusprendė, kad negaliu, kad man negalima, kad turiu likti čia ir mirti. Mirti iš lėto. Bet aš nemirsiu greitai, jaučiu, kad tai truks labai ilgai. Norėčiau išeiti, bet man neleidžia. Aš noriu išeiti ir pabandyti iš naujo. Iš naujo užaugti. Prašau, leisk man!

Dar kartą pažiūriu į saulę ir pajaučiu, kad nors ir neturiu jėgų, ir vilties, bet kažkas kužda „pabandyk, eik“! Atsistoju, surenku paskutinias savo jėgas, ir noriu eiti, noriu pabandyti, bet jis užtvėrė kelią ir neleidžia. Jis mano, kad man nevalia išeiti be jo. Tu negali. Nes taip pasirinkai. Nors nepamenu, kad būčiau galėjusi rinktis pati jau daugiau kaip 3700 dienų.

Suprantu, kad niekada  jo ir nepaklausiau ar norės ten eiti… kartu. Pasidaro dar labiau šalta, bet šį rytą kažkas pasikeitė. Saulė patekėjo iš kitos pusės. Nežinau kodėl, bet pagalvojau, kad ji nori man padėti. Gal ir kvailai nuskambėjo, kai ištariau tai garsiai „tu čia dėl manęs?“…

 

PRIEŠ BEVEIK 7 1000 DIENŲ

Aš jau buvau paaugusi. Vaikystė prabėgo labai greitai. Negaliu skųstis, laukiau kol ji baigsis. Stovėjau prie kiemo slenksčio, kuriame dabar gyvensiu ir visiškai nieko nebijojau. Jaučiau, kad randai, kuriuos turiu, ir planai, bei mano didelės svajonės, kurias ruošiuosi įgyvendinti – man padės. Nepamenu kaip tada atrodžiau, nebeturiu išlikusių atsiminimų, bet pamenu jausmą, kad žinojau – joks vėjas manęs nesustabdys. Jokios audros manęs neišgąsdins.

Nors buvau, palyginti, dar labai silpna, bet jau stebėjau viską aplink savo didelėmis ir kupinomis žavesio pasauliui akim. Dairiausi aplink kas dieną ir džiūgavau, kiek visko vyksta, nors dar nežinojau, kas esu, kuo būsiu ir kas manęs dar laukia. Bet atrodė, kad verta išnaudoti šį gyvenimą pilnai ir ypatingai. Taip pilnai, kad galėtum džiaugtis dar bent 3 gyvenimus į priekį.

Šalia pamačiau JĮ. Tokį patį, bandantį suprasti pasaulį. Atrodė, kad žvelgiam į tą patį horizontą, ten, kur kas rytą kyla saulė ir kviečia naujai mokytis. Bet JIS man atrodė ypatingas. Kieme, kuriame gyvenom, JIS atrodė kaip puošmena.

Aš stovėjau šalia JO ir stebėjau horizontą. Žiūrėjau į tolius su viltimi išeiti iš šio kiemo. Ten kur veda akys toli už kalnų, kur pateka saulė. Man kasdien buvo smalsu, o kas ten?

Aš taip norėjau kuo greičiau užaugti, kad pradėjau galvoti ir ieškoti būdų MUMS augti greičiau. Kasdien daug treniravausi. Ir matuodavausi ar jau paaugau. Mano akys kasdien vis daugiau spindėjo ir kūrė planus. Pažinti tą pradžią, ten, kur pateka saulė. Kaip ji tai padaro, kasdien vis naujai tekėdama 14 500 dienų, bet kasdien su tokiu pačiu entuziazmu ir grakštumu.

Jaučiau, kad JIS kartais auga lėčiau ir todėl aš kartais vis  pasilenkdavau ir leisdavau saulei JĮ apgobti savo šviesa. Nes aš vistiek augau. Man užteko to, ką turiu. JIS buvo kitoks. Labai žavus. Vis girdėjau iš aplinkos, kad turiu stengtis jam prilygti. Dar nežinojau kaip, bet stebėjau JĮ ir bandžiau stovėti visada greta. Man atrodė, kad JIS buvo aukštesnis, ir, kad saulė jam padovanodavo daugiau savo lengvumo. Kas mes tokie? Kodėl augam taip skirtingai?

Kartais atrodė, kad JIS liūdnas. Žvelgėm į tą patį horizintą, bet mano akys spindėjo, o JO – ne. Aš pasitraukiau į šoną ir leidau saulei JĮ apšviesti labiau. Sakiau „eik ten, ant to kalno, tau ten labai tiks, ir saulė į tave švies visą dieną, augsi greičiau“! JIS paėjo kelis žingsnius ir sustojo. Nematė nei saulės, nei kalno. Nusprendė likti kieme.

Pirmą kartą gyvenime aplink mane skraidė paukščiai bites. Jie skleidė tokią gražią energiją, kad ji padėjo man augti dar greičiau. Nežinau kas nutiko, bet jaučiau tokią keistą energiją. Paukščių melodija man priminė horizontus. Tai buvo lyg daina ir kvietimas eiti. Apsidairiau, įkvėpiau pilną gurkšnį šviesos ir oro ir apsidairiau. JIS stovėjo. Niekur nenorėjo eiti. Nenorėjau eiti be JO. Prašiau paukščių suteikti tos šviesos ir JAM. Jie skraidė aplink JĮ ir kūrė magišką šokį, magišką meilę. Aš pajutau, kaip sužydėjau dar labiau, nors paukščiai šoko JAM. Gal gerai, kad neišėjau. Pirmą kartą pajutau baimę būti vienai.

AŠ (NE)VIENA

Vis galvojau, kad nesu to jautusi anksčiau. Baimė būti vienai. Kodėl tai taip baisu? Apsidairiau. Mūsų čia daug. Bet jaučiau, kad nepriklausau jiems. Jaučiau, lyg pasaulį matau, juos matau, bet jie nemato manęs. Kas čia per jausmas? Kodėl apie tai pagalvojau?

Besidairydama aplink pamačiau, arba man pasirodė, kad JIS vysta. Aš pajutau vienumos baimę, vienatvę ir kitus, keistus, man nepažįstamus iki šiol jausmus. Norėjau to, ką mačiau kituose aplink. Jie buvo kartu. Aš irgi buvau šalia, bet ne kartu. Kažkaip kitaip. Gal saulės gavau per daug ir jie pyksta ant manęs? Dar labiau traukiausi ir leidau saulei apšviesti juos visus. Apšviesti JĮ.

Mane pažadino lietus. Lietus ir saulė šoko šokį ir sukūrė neapsakomai stebuklą. Mačiau spalvas, kurios atrodė atėjo iš anapus kalvos, stovėjau ir negalėjau šituo stebuklu patikėti. Norėjau visus pažadinti ir tai parodyti. Man pasirodė, kad JAM tai nepatinka, todėl pradėjau mėgautis tyliai.

Kai kitą kartą vėl pamačiau saulės ir lietaus sukurtą stebuklą bandžiau JAM papasakoti, ką matau, bet jis to nematė. Liepiau JAM įsivaizduoti iš mano pasakojimo, kaip tai atrodo, bet JIS manęs negirdėjo.

Kartą, paprastą dieną jis pasakė, kad jam per mažai šviesos ir turėčiau jos jam duoti daugiau. Bet aš ir taip augau šešėlyje. Jis nematė, kad vis pasitraukdavau ir leisdavau saulei jam šviesti daugiau. Kurį laiką augome tyliai nematydami vienas kito. Kiekvienas ieškodamos saulės sau.

Kartą atsisukau ir pamačiau, kad jis stovi tokioje šviesoje, kokioje nesu niekada buvusi. Švietė į jį ta šviesa. Visa visatos šviesa, bet jis žiūrėjo į kitą pusę. Ne į horizontą, o į kiemą, kuris nebuvo jau toks gražus. Jame buvo prikaupta daug senienų, kurios buvo nereikalingos. Reikėjo tą kiemą išvalyti. Norėjau jį išvalyti. Bet jis nesileido pokyčiams. Viską parnešdavo atgal. Kažkada tie daiktai džiugino, bet ne dabar. Jie buvo sugedę, nebereikalingi. Bet jis nenorėjo nieko keisti.

Nors jis nematė šviesos, ji švietė, padėjo jam sužydėti. Aš mačiau. Pati mačiau! Jis jautė kaip ta šviesa Jį šildė. Nors nenorėjo eiti link jos. Tos šviesos jau buvo net per daug. Bet jis nepažvelgė nei į horizontą, nei į mane. Jei būtų atsisukęs į mane, būčiau gavusi ir aš dalelę tos šviesos.

Jam buvo leista išeiti iš kiemo. Pajausti pietų vėją. Laukiau, kol atneš ir man to vėjo. Norėjau jį užuosti. Bet jo negavau. Jis pamiršo man jo parnešti. Nieko tokio, kažkada pati ten eisiu ir pajusiu. Jaučiausi laiminga, nes vienam iš mūsų pavyko.

TAMSA

Jaučiau, kaip augti šešėlyje mane slegia. Man reikėjo mažo saulės spindulėlio, kurį būčiau pajutusi, jei jis bent mažu žingsneliu būtų atsisukęs į mane. Jis stovėjo šviesoje, bet manęs nematė. Nematė kaip džiaugiausi dėl jo, nematė, kaip verkiau dėl savęs. Nematė, kad pradėjau vysti.

Vienais metais aš nebepražydau. Stengiausi, bet kažkas nutiko, nebepavyko. Nesuprantu kas nutiko. Saulė švietė, bet kažkas kitaip. Parašiau jo pagalbos, nes išsigandau. Nenorėjau būti viena. Jis neišgirdo. Aš vis bandžiau ir bandžiau iš naujo, bet visi aplink žydėjo, o aš – ne. Paprašiau vėl. Jis girdėjo, bet atrodė, kad nesupranta. O gal negirdėjo. Gal tiesiog nematė, kad nebežydžiu. Susirgau. Norėjau pasislėpti. Bet tuo pačiu norėjau pasirodyti, kad kažkas pastebėtų.

Manęs ilgai niekas nepasigedo. Išmokau būti su savo tamsa. Išmokau būti viena. Iš pradžių buvo baisu, bet paskui supratau, kad bijau tik pati savęs. Aš vis dar nežinau kas esu. Aš matau kitus, bet negaliu matyti savęs. Kiti irgi manęs nemato. Gal manęs net nėra.

Kartais išeidavau iš kiemo, patirdavau nuotykius, bet nepatirdavau jokio jausmo. Ieškojau savo atspindžio kituose. Stebėjau juos, buvau šalia, bet nemanau, kad mane kažkas matė. Aš jais žavėjausi, bet niekada nesižavėjau savimi. Nemačiau savęs. Kas aš?

MUZIKA

Vieną rytą kažkas pasikeitė. Saulė patekėjo iš kitos pusės. Nežinau kodėl, bet pagalvojau, kad ji nori man padėti. Gal ir kvailai nuskambėjo, kai ištariau tai garsiai „tu čia dėl manęs?“. Bet ji nieko neatsakė, jaučiau, kad ji maloniai šildo. Kažkaip kitaip. Nežinau, ar čia saulė kitokia, ar aš? Apsidariau aplink ar kiti irgi tai mato, šiandien kitokia diena, kitokia saulė. Bet jie stovėjo ir nematė, kad vėl prašvito Ir šiandien saulė turi tokį saldų ir lengvą kvapą. Jaučiu, kad ji skleidžia net garsą. Negaliu suprasti koks tai garsas, bet tai lyg primena muzika. Ta muzika turi skonį. Negaliu suprasti, kaip to negirdėjau ir neužuodžiau, kaip nepajutau to saldaus ir gaivaus skonio anksčiau.

Ta muzika mane užvaldė ir net nepajutau, kaip atsidūriau prie skardžio. Sustojau. Nemeluosiu, labai išsigandau, nes dar akimirka ir būčiau nugarmėjusi žemyn. Stoviu ant bedugnės, bet nebebijau. Gal net kažkur viduj giliai mėgaujuosi, nes tai taip pat gražu, kaip saulė, kuri šiandien tokia ypatinga. Kažkur rūke matau save. Matau savo siluetą. Negaliu vis dar pamatyti kaip atrodau, bet pagal šešėlį suprantu, kad aš esu…. medis. Medis????

Gal todėl taip sunku buvo išeiti iš kiemo. Juk medžiai nevaikšto. Kažkur viduj pasidaro ramu, bet tuo pačiu ir taip pikta. Paukščiai gali skraidyti, o aš ne? Upės gali tekėti, o aš ne? Pykstu taip stipriai, kad net nepastebiu ir pamirštu, kad aš jau išėjau. Kad stoviu čia, ant skardžio. Ant bedugnės krašto.

Jaučiu, kad išėjau. Aš išėjau! Nors kieme dar liko man šaknys, bet aš esu čia ir turiu rinktis, kur eiti dabar. Aš galiu rinktis.