Yra temų apie kurias tikrai nešneku garsiai. Bet ar žinojot, kad dažnai atsidūrusi kitoje aplinkoje nešneku apie savo darbą?

 

Aš visada jausdavau tokį spaudimą iš aplinkos, lyg mes turime būti kažkaip įvertinti, lyg turime per gyvenimą nuveikti kažką labai svarbaus ir didelio. Ir kai buvau  27 metų ir turėjau vadovo pareigas, atrodė “nu va, dabar visi atsiknis”.

 

Tas spaudimas atrodo liko ir dabar, nors atrodo subrendau, įgijau proto, bet tas kirminas ir toliau graužia. Dažnai paklausta “ką veikiu gyvenime ir ką dirbu?”, išsisukinėdavau. Kartais prispausta pasakydavau “esu kosmetologe”, arba “darau depiliacijas”. Ir esu ne kartą patyrus TĄ JAUSMĄ ir girdėjus “ai, tai vyras nupirko grožio saloną, kad turėtum ką veikti” arba “ai, tai niekur kitur neįstojai?”, “o tai iš kur turi pinigų naujam iPhone, tu ten kažką uždirbi?” ir tt.

 

Dabar dažnai esu medikų aplinkoje ar studijose, kuriose jaučiu kažkokį super didelį vidinį spaudimą “nesakyk ką dirbi, nesakyk!”.

Kartais bandau viską pagražinti ir sakau “turiu tokį verslą”. Ir BAM! Kai kiti sužino, kad tas “verslas” – grožio salonas, matau žmonėse TĄ nusivylimą.

BLEMBA kaip užkniso taip jaustis, lyg būčiau koks vagis ar telefoninis sukčius. Ir, kad ir kiek daug visko gyvenime įdomaus nuveikčiau, kad ir kiek daug pasiekčiau savęs tobulėjimo srity, vis jaučiu, kad dar nepakanka.

 

Tai va, aš esu Gintare ir darau depiliacijas, veriu auskarus, darau makiažus ir turiu soliariumus, nuomoju patalpas, kurias įsirengiau gal ir ne baisiai fancy, bet ten dirba faini mano širdžiai žmogeliukai, ir labai noriu, kad tyliai tyliai, mūsų komanda pasiektų didelių tikslų dėl savęs, o ne dėl kitų.

Žinau, kad niekam neprivalau teisintis ir įrodinėti, bet dažnai vis tiek taip jaučiuosi. Netgi per dažnai. Ir net dabar keldama šį postą ir pagaliau pristatydama savo ilgai kurtą web`ą gaunu „padrąsinimą” „tu manai pas tave kaip Amazon.com bus milijonai lankytojų per dieną? 😄 Ir nuo pat starto? 😀”.  Ir taip kasdien. O tiesą sakant visai tokio tikslo ir neturiu 🙂

O ko gėdinatės jūs?